Džeinė Bolein, Hemptono rūmai, 1541 m. liepa

Hercogas atėjo aplankyti savo dukterėčios prieš vasaros kelionės pradžią ir greitai suprato, jog blogesnio laiko negalėjo pasirinkti. Karalienės kambariuose chaosas. Nei labiausiai patyrusiems tarnams, nei karalienės seseriai ir pamotei nepavyksta suprasti Katerinos įsakinėjimų logikos, nes ji tai prisiekinėja negalinti pajudėti be naujųjų savo suknelių, tai prisimena, kad sukrovė jas ir išsiuntė. Tada reikalauja parodyti brangenybių skrynelę, apkaltina tarnaitę pavogus sidabrinį žiedą, vėliau jį vėl suranda, kone apsiverkia, nežinodama, ar imti į Jorką sabalų kailinius, o tada įsikniaubia veidu į patalus ir prisiekia niekur nekeliausianti, nes karalius ir taip nekreipia į ją dėmesio, girdi, koks jai malonumas iš Jorko, kai apskritai neverta gyventi.

— Kokia čia velniava? — sušnypščia hercogas, lyg aš dėl to būčiau kalta.

— Ji tokia visą dieną, — atsakau. — Vakar buvo dar blogiau.

— Kodėl tarnai visko nesutvarko?

— Nes Katerina kliudo jiems, įsako tai viena, tai kita. Mes jau du kartus sukrovėme jos sukneles, surišome skrynias ir paruošėme krauti į vežimus. Neverta kaltinti jos drabužinės prižiūrėtojos, nes karalienė viską išverčia dėl poros pirštinių, be kurių negali apsieiti.

— Negalima leisti, kad karalienės kambariuose būtų tokia netvarka, — sušunka hercogas, ir aš iškart suprantu, jog dėdė nejuokais sunerimęs. — Juk čia karalienės menės, — pakartoja jis. — Jos turi būti nepriekaištingos. Reikia paisyti jos orumo. Karalienė Katerina Aragonietė niekada...

— Anoji gimė ir augo kaip karalienė, o čia — mergaitės kambariai, — atsakau. — Beje, išpaikintos, užsispyrusios mergaitės. Ji elgiasi ne kaip karalienė, o kaip paauglė. Ir gali apversti viską dėl kaspino, ir apverčia; be to, neklauso pastabų, kad gražiai elgtųsi.

— Privalote ją pamokyti.

Kilsteliu antakius.

— Milorde, ji yra karalienė. Pats padarėte šitą vaiką Anglijos monarche. Be to, ką išmoko jūsų namuose, ir karaliaus lepinimo, košės jos galvoje daugiau neatsirado. Palauksiu, kol Katerina išeis pietauti, o tada viską sutvarkysiu. Rytoj viską pamiršime ir išvyksime į kelionę. Viskas, ko jai reikės, bus sukrauta, jei kas ir liks, galės nusipirkti naujų daiktų.

Hercogas patraukia pečiais ir atsisuka į mane.

— Šiaip ar taip, ieškojau jūsų, — sako jis. — Išeikime į koridorių. Negaliu pakęsti tos moters spiegimo.

Jis išveda mane už rankos iš kambario. Vienoje durų pusėje stovi sargybinis. Mes pasitraukiame į kitą, kad mūsų nenugirstų.

— Gerai bent, kad apdairiai elgiasi su Kulpeperiu, — burbteli dėdė. — Niekas net neįtaria. Kiek kartų su ja miegojo?

— Pustuzinį, — atsakau. — Džiaugiuosi, kad rūmuose nesklinda kalbos. Bet mažiausiai dvi moterys iš svitos žino, kad karalienė jį įsimylėjusi. Katerina dairosi Tomo, jos akys sublizga, kai tik jį pamato. Praėjusią savaitę vieną kartą jos pasigedo. Bet karalius ateina į jos kambarį naktį, dieną su ja visuomet kas nors būna. Niekas negalės prieš juos nieko įrodyti.

— Privalėsite pasirūpinti jais kelionės metu, — primena hercogas. — Turėtų rastis progų keliaujant iš vieno dvaro į kitą. Mums jokios naudos, jeigu jie susitikinės tik retkarčiais. Mums reikia Katerinos sūnaus, reikia, kad ji būtų lankoma, kol pastos.

Hercogo atvirumas mane nustebina, bet aš linkteliu sutikdama.

— Aš jai padėsiu, — sakau. — Planuoti ji sugeba ne daugiau už kačiuką.

— Kol Tomas su ja miega, tegu planuoja kaip įkaitusi paleistuvė.

— Kaip mano reikalai? — primenu. — Sakėte parinkęs man vyrą?

Hercogas šypsosi.

— Parašiau į prancūzų dvarą. Ar jums patiktų būti madam le Komtes?

— O, — aikteliu. — Jis atsakė?

— Jis parodė susidomėjimą. Reikia aptarti jūsų kraitį ir susitarti dėl vaikų. Bet galiu pažadėti teigiamą atsakymą, jeigu vasarai baigiantis Katerina apsirūpins vaiku. Tuomet žiemą galėsiu pabučiuoti rankutę jums kaip madam le Komtes.

Iš susijaudinimo tankiai alsuoju.

— Ar jis jaunas?

— Jis maždaug jūsų amžiaus, labai turtingas. Tačiau nespirs gyventi Prancūzijoje, jau klausiau. Jis džiaugsis, jeigu liksite tarnauti karalienei, tik paprašys įsigyti namus tiek Anglijoje, tiek Prancūzijoje.

— Jis turi užmiesčio pilį?

— Kone rūmus.

— Ar esu jį sutikusi? Ar jį pažįstu? Ach, kas jis?

Dėdė paplekšnoja man per ranką.

— Kantrybės, naudingiausia mano Boleinų mergaite. Baikite savo darbą ir gausite atlygį. Mes susitarėme, tiesa?

— Taip, — atsakau. — Susitarėme. Aš savo pažadą įvykdysiu.

Žvelgiu į jį ir laukiu.

— O aš, žinoma, įvykdysiu savo.